Kai kalba pasisuka apie mezginius, neretai tenka išgirsti: „Bet juk jei įmaišysim šiek tiek sintetikos, drabužis bus tvirtesnis, pigesnis, ilgiau dėvėsis?“ Ir taip, teoriškai tai skamba patraukliai. Tačiau statistika ir patirtis rodo ką kita - tokie „kokteiliai“ dažnai neprideda nei kokybės, nei ilgaamžiškumo, tik sukuria iliuziją.
Mano pasirinkimas - vienos sudėties natūralūs siūlai. Įvairiausios rūšies vilna, linas, kartais net šilkas, tai pluoštai, kurie ne tik šildo ar puošia, bet ir žino, kada laikas išeiti. Kai toks mezginys atitarnauja, jis gali būti perdirbtas, atgimti naujai ar net ramiai suirti sugrįždamas į žemę be pėdsako.
Tuo tarpu vaikystės megztukas iš sintetinio mišinio?..
Net kai Jūs išeisite į pensiją, jis dar ramiai gulės kažkur spintoje ar sąvartyne - tylus, nesuyrantis liudininkas mūsų vartojimo įpročių.
Žinoma, būna ir išimčių. Dirbdama su individualiais užsakymais, kartais „suplaku“ ir tą vadinamą pluoštų kokteilį, o ypač kai klientas sąmoningai renkasi jam svarbias savybes: patvarumą, tamprumą ar specifinį pojūtį. Tokiais atvejais kalbamės nuoširdžiai apie priežiūrą, apie mezginio gyvenimą po daugelio metų. Tada mezginys tampa ne tik drabužiu, o istorija, kuri gali keliauti iš rankų į rankas, iš kartos į kartą.
Mano mezginiai - tai ne tik mada. Tai santykis su medžiaga, su gamta, su žmogumi.
O pabaigai - nė vienas siūlų likutis nenueina veltui. Jie tyliai iškeliauja į rūpestingas senolių rankas, kurios iš jų mezga šiltas, spalvingas kojines „Siurprizas“. Tai mažas, tylus bendradarbiavimas – iš širdies į širdį.
Su šilčiausiais linkėjimais,
G.